Muzikinės natos $36.75

Originalus

Pieces for Violoncello & Piano. Gabriel Faure. Cello Solo sheet music.

Vertimas

Pjesės violončelei. Gabriel Faure. Cello Solo natos.

Originalus

Pieces for Violoncello & Piano composed by Gabriel Faure. 1845-1924. For Cello, Piano. Sheet Music. Published by Edition Peters. PE.P09570. Concluding Remarks. Gabriel Faure. 1845-1924. is one of the most significant French composers of the second half of the 19th and the beginning of the 20th century. His main work consists of piano, vocal and chamber music compositions. Gabriel Faure was trained in Paris, at the Louis Niedermeyer School of Church Music, his teachers being Niedermeyer and Camille Saint-Saens, became choir-master. 1877. and subsequently organist at the Madeleine. 1896-1905. He took charge, in 1896, of a composition class at the Paris Conservatory and was its Director from 1905-1920. Among his pupils were Maurice Ravel, Charles Koechlin, Florent Schmitt, Roger Ducasse and Nadia Boulanger. The foundation of the Societe Nationale de Musique by Saint Saens and Bussine in 1871 encouraged Faure to write chamber music. Together with Saint-Saens, Edouard Lalo and Cesar Franck, he took part in the revival of French chamber music. Faure always showed a predilection for the Violoncello. Apart from the two fine Sonatas, Op. 109 and 117 which he composed towards the end of his life, the special position that he assigned to that instrument in his chamber music compositions mail be seen, for example, in ti-12 adagio of the first Piano Quartet, Op. 15, at the beginning and in the andante of the Piano Trio, Op. 120, and in the finale of the String Quartet, Op. 121. the significant function of the cello however, should also be stressed in connection with his orchestral compositions. This specific feature might be explained by his training as organist and performer of church music. the cello also functions as an organ pedal. , but it is known that the composer bad a particular preference for the basses in his harmony. "Come on, basses. " was one of his frequent utterances. It is therefore not surprising that Faure should have composed various short works in the course of his life which may he regarded as precursors of the two later sonatas of his maturity. The first of these shorter compositions is the famous Eleie, Op. 24. This was probably the work first performed on June 21st, 1880 in Saint-Saens' salon of which Faure wrote to his publisher, Julien Hamelle. "my cello piece had an excellent reception", adding. "it greatly encourages me to make it into a complete sonata". This sonata project explains the wealth of content and the A-B-A-form of the work. but the cello sonata was not completed. The work was first printed in 1883 with a dedication to Jules Loeb, professor of cello at the Paris Conservatory, who gave the first public performance on December 15th, 1883 at the Societe Nationale de Musique. In 1895 Faure made a version with orchestral accompaniment. As soon as it was published, the Elegie was so successful that Hamelle immediately ordered a new work, intended as a virtuoso pendant to the Elegie. Faure set about composing the piece with little enthusiasm. the new work was mentioned in a contract dated September 25th, 1884, but its publication was delayed for a long time since the composer had a quarrel with the publisher concerning the title. It is known that Faure preferred abstract titles without extra-musical connotations. This, however, was of no concern to the publisher, who knew the preference of the public for visual titles. Faure insisted on the plain title Piece for Violoncello, whereas Hamelle for his part proposed Libellules. dragonflies. , a title which was also mentioned in the contract. Fourteen years passed before the composer unwillingly consented to the title Papillon. butterfly. , which he diskliked intensely. He at least succeeded in retaining Piece for Violoncello, Op. 77 as sub-title. This eloquent and light composition also met with wide response among cellists, although its musical interest is somewhat limited. By 1898, the year of its belated publication, it scarcely correspondend in style with Faure's works of this period, which is characterised by works as the 7th Nocturne, Op. 74 and the incidental music of Pelleas et Melisande, Op. 80. The great passionate phrase of the second theme is in fact much closer to the 4th Nocturne, Op. 36. 1884. , composed during the same period. In 1893 Faure was commissioned to write incidental music for Moliere's Le Bourgeois Gentilhomme, and for this he composed the Sicilienne for small orchestra, the posthumously published Serenade for voice and, it would seem, a Menuet for small orchestra which remains unpublished. The project, apparently, was not realised, but Faure was clearly pleased with the Sicilienne, since he used it again in 1898 for his incidental music to Maurice Maeterlinck's Pelleas et Melisande on the occasion of the first performance in London, where it introduced the second act. scene by the well. In the same year, it was published separatly in a version for cello and piano by Metzler & Co. in London and, simultaneously, by Hamelle in Paris. It is dedicated to the British cellist William Henry Squire, who recorded it in 1925. As for the orchestral version of this wellknown piece, it was omitted when Faure compiled a symphonic suite from the Pelleas music, which appeared in 1901. but at the express request of the composer it was printed in 1909 and included in the Suite, Op. 80. The Romance in A, Op. 69 should not be confused with the transcription for cello. also in A. of the third Romance sans Paroles, Op. 17. A flat in the original piano version. This Romance, Op. 69 is one of the best of Faure's compositions for cello. It was probably written in 1894, a year in which many of Faure's master works were created. the cycle of the songs La Bonne Chanson, Op. 61, the 6tb Nocturne, Op. 63, the 5tb Barcarolle, Op. 70 and the songs Soir and Prison, Op. 83 were all composed during that year. The Romance in A begins and ends in a Brahmsian chiaroscuro which suddenly flares up und then unfolds in a long and flexible phrase accompanied by surging piano arpeggios. Its exhaustable lyricism has something of the passionate Elan of La Bonne Chanson, Faure performed it for the first time in Geneva on November 14th, 1894, with Adolf Rehberg. The work is dedicated to the cellist Jules Griset, who used to arrange chamber music and oral concerts at his home. Chabrier wrote his Ode to Music for him. The autograph, it may be noted, in inscribed Andante and Op. 63. It was transcribed by Faure into a version for cello and organ which was never published. The last of the short pieces for cello is the Serenade, Op. 98, composed for the young Pablo Casals, who had become acquainted with , Faure as early as 1901, the year of his Paris debut, when he played the P-Mgie with the composer conducting. The Serenade was published in 1908 by Heugel. this composition reveals the unusual care with which Faure composed even the smallest of his works. exceptionally for Faure, it is full of humour and fantasy, with ornaments reminiscent of the harpsichord music of the 18th century. Yet this Serenade is by no means a mere pastiche. it is harmonically daring and at times wilfully abrasive. Beneath the irony, one has a glimpse of the distilled, austere style of the last works, so remote from the romanticism of the Elegie. "The Serenade", Casals wrote to Faure, "ist delightful and every time I play it, it seems new to me in its beauty. " In fact however, Casals does not seem to have played it very often, giving preference to the questionable transcription of the piano song Apres un Reve which he had himself published in 1910. For this reason the Serenade has remained little known, despite perhaps because of, its originality. Translated by Eva Breck and Stuart Thync. Paris, Autumn 1977 Jean-Michel Nectoux. Romance A-Dur op. 69 -fur Violoncello und Klavier-. Piece pour Violoncelle. Papillon. A-Dur op. 77 -fur Violoncello und Klavier-. Sicilienne g-Moll op. 78 -fur Violoncello und Klavier-. Serenade h-Moll op. 98 -fur Violoncello und Klavier-.

Vertimas

Pjesės violončelė. 1845-1924. Violončelei, fortepijonui. Nata. Paskelbta Edition Peters. PE.P09570. Baigiamasis žodis. Gabriel Faure. 1845-1924. yra vienas iš svarbiausių Prancūzijos kompozitorių antroje pusėje 19 ir 20-ojo amžiaus pradžioje. Jo pagrindinis darbas susideda iš fortepijono, vokalo ir kamerinės muzikos kompozicijas. Gabriel Faure mokėsi Paryžiuje, tuo Louis Niedermeyer mokyklos bažnytinės muzikos, jo dėstytojai, kurie yra Niedermeyer ir Camille Saint-Saens tapo choro meistras. 1877. ir vėliau vargonininkas Madeleine. 1896-1905. Jis paėmė mokestį, 1896 metais, kurio kompozicijos klasę Paryžiaus konservatorijoje, buvo jos direktorius 1905-1920. Tarp jo mokinių buvo Maurice Ravel, Charles Koechlin Florent Schmitt Roger Ducasse ir Nadia Boulangeris. Société Nationale de Musique pamatas Saint Saenso ir Bussine 1871 skatinami Faure rašyti kamerinę muziką. Kartu su Saint-Saens Edouard Lalo ir Cesar Franck, jis dalyvavo prancūzų kamerinės muzikos atgimimo. Faure visada rodė violončelė pomėgis. Be dviejų smulkių sonatų, op. 109 ir 117, kurį jis sudaro link gyvenimo pabaigos, ypatingą padėtį, kad jis priskiriamas tai priemonei jo kamerinės muzikos kompozicijų mail būti vertinamas, pavyzdžiui, Ti-12 Adagio pirmojo fortepijoninio kvarteto op. 15, iš pradžių ir atsižvelgiant į fortepijoninio trio, op andante. 120, ir atsižvelgiant į styginių kvartetas, op finale. 121. reikšminga funkcija violončelei Tačiau taip pat reikėtų pabrėžti, ryšium su jo orkestro kompozicijas. Ši ypatybė galima paaiškinti jo mokymą, vargonininkas ir atlikėjas bažnytinės muzikos. violončelė taip pat veikia kaip organų pedalo. , Tačiau yra žinoma, kad kompozitorius blogai pirma Pirmenybė Bosai savo harmonija. "Nagi, Bosai. "Buvo vienas iš jo dažnai pasakymai. Todėl nenuostabu, kad Faure turėjo sudaryti įvairius trumpus kūrinius savo gyvenimo metu, kuris gali jis laikomas pirmtakų dviejų vėlesnių sonatų savo brandos. Pirmasis iš šių trumpesnių kompozicijų yra žinomas Eleie, op. 24. Tai buvo turbūt pirmas darbas atliekamas Bir 21, 1880 Saint-Saenso "salone kurių Faure parašė savo leidėjo, Julien Hamelle. "Mano violončelė gabalas kyštelėjo priėmimas", pridurdamas,. "Tai labai skatina mane, kad jis taptų visiškai sonata". Ši sonata projektas paaiškina turinio turtus ir ABA forma darbo. bet violončelė Sonata nebuvo baigtas. Kūrinys buvo pirmą kartą spausdinami 1883 su dedikacija Jules Loeb, profesorius violončelei Paryžiaus konservatorijoje, kuris davė pirmąjį viešą pasirodymą 15 Grd 1883 Societe Nationale de Musique. 1895 Faure padarė versiją su orkestro akompanimentas. Kai tik ji buvo paskelbta, Elegie buvo toks sėkmingas, kad Hamelle karto užsisakiau naują darbą, skirtą kaip virtuozo pakabukas su Elegija. Faure ėmėsi rašyti gabalas su mažai entuziazmo. naujas darbas buvo minėta sutartis d 25 Rgs 1884, tačiau jo paskelbimas buvo atidėtas ilgam, nes kompozitorius turėjo ginčytis su leidėju dėl titulą. Tai žinoma, kad Faure pageidaujamą abstrakčių pavadinimus be papildomo muzikos konotacijų. Tačiau tai buvo ne leidėjui susirūpinimą, kurie žinojo, kad visuomenei teikiama pirmenybė regėjimo pavadinimų. Faure reikalavo paprasto pavadinimas Pjesė violončelei, o Hamelle savo ruožtu pasiūlė Libellules. laumžirgis. , Vardas, kuris taip pat buvo paminėtas sutarties. Praėjus keturiolikai metų praėjo, kol kompozitoriaus nenoriai sutiko tituliniame Papillon. butterfly. , Kurį jis diskliked intensyviai. Jis bent pavyko išsaugoti kūrinį violončelei, op. 77 sub-pavadinimas. Tai iškalbingas ir šviesos sudėtis taip pat susitiko su plataus atsakymo tarp violončelininkų, nors jos muzikos palūkanos yra šiek tiek ribotas. Iki 1898, jo pavėluoto paskelbimo metų, tai vargu correspondend stiliaus su Fauré kūrinius šio laikotarpio, kuris yra būdingas darbų kaip 7 Noktiurnas ", op. 74 ir atsitiktinius muzika Pelleas et Melisande, op. 80. Puikus aistringas frazė antrojo tema iš tikrųjų yra daug arčiau 4. Noktiurnas ", op. 36. 1884. , Kurį per tą patį laikotarpį. 1893 Faure užsakė parašyti atsitiktinį muziką Moljero Le Bourgeois Gentilhomme, ir už tai jis komponavo Sicilienne mažų orkestrui, kad po mirties paskelbtas Serenade balso ir, atrodytų, Menuet už mažam orkestrui, kuris išlieka neskelbtų. Projektas, matyt, nebuvo įgyvendinta, tačiau Faure buvo aiškiai patenkintas Sicilienne, nes jis ją vėl naudoti 1898 metais jo atsitiktinį muzikos Maurice'o Maeterlinck anketa Pelleas et Melisande apie premjeroje Londone, kur jis pristatė antrą kartą aktas. scena iš šulinio. Tais pačiais metais ji buvo paskelbta separatly į violončelei ir fortepijonui Metzler versija. Ji skirta britų violončelininko William Henry Squire, kuris įrašytų jį 1925. Kaip orkestro versijos šio wellknown gabalas, tai buvo praleista kai Faure sudarė simfoninę komplektą iš Pelleas muzikos, kuri pasirodė 1901. bet aiškiai paprašius kompozitoriaus buvo išspausdinta 1909 ir įtrauktos į Suite ", op. 80. A, op Romantika. 69 neturėtų būti painiojama su violončelei transkripcijos. taip pat A. iš trečiųjų romanų sans Paroles, op. 17. Pradiniame fortepijonui versiją butas. Tai Romantika, op. 69 yra vienas iš geriausių Faure savo kompozicijų violončelei. Tai tikriausiai buvo parašyta 1894, metų, kuriais daugelis Faure kapitonas darbų buvo sukurti. dainų La Bonne Chanson, op ciklas. 61, 6TB Noktiurnas ", op. 63, 5TB Barkarola, op. 70 ir dainos Soir ir kalėjimas, op. 83 visi buvo sudarytas per tuos metus. A Romantika prasideda ir baigiasi Brahmsian Chiaroscuro kuris staiga raketos iki und tada skleidžiasi per ilgą ir lankstų frazė lydi Pompėja fortepijono arpeggios. Jo exhaustable lyrizmas turi kažką aistringai Elan La Bonne Chanson, Faure ją atliko pirmą kartą Ženevoje 14 Lap 1894, Adolf Rehberg. Darbas yra skirtas violončelininko Jules Griset, kuris naudojamas organizuoti kamerinę muziką ir burnos koncertus savo namuose. Chabrier parašė Odė muzikos jam. Autografas, galima pažymėti, kad įrašytų Andante ir op. 63. Jis buvo perrašyti Faure į versija violončelei ir vargonams, kuri niekada nebuvo paskelbta. Trumpų gabalų violončelei paskutinė Serenada, op. 98, kurį jaunai Pablo Casals, kuris tapo susipažinę su, Faure anksčiau kaip 1901 metais jo Paryžiaus debiutas metais, kai jis grojo P-Mgie su kompozitoriumi atlikti. Serenada buvo paskelbtas 1908 Heugel. šis kūrinys atskleidžia neįprastą atsargumo priemonių, kurios Faure sudarytas net mažiausias jo darbų. išskirtinai Faure, jis yra pilnas humoro ir fantazijos, su ornamentais, primenančius klavesinui muzika 18 amžiaus. Tačiau tai Serenada jokiu būdu vos pastišas. tai harmoningai drąsus ir kartais sąmoningai šlifavimo. Po ironijos, vienas yra distiliuoto, asketiškas stilius pastaruosius darbų žvilgsnis, taip toli nuo Elegie romantizmo. "Serenada", Casals parašė Faure "ist puikūs ir kiekvieną kartą aš jį žaisti, atrodo nauja man savo grožiu. "Tiesą sakant Tačiau Casals neatrodo, kad grojo labai dažnai, pirmenybę abejotinai transkripcija fortepijonui daina Apres un Reve, kurį jis pats paskelbtas 1910. Dėl šios priežasties Serenada išliko mažai žinoma, nors galbūt todėl, jo originalumas. Išvertė Eva Breck ir Stuart Thync. Paryžius, ruduo 1977 Jean-Michel Nectoux. Romantika-Dur op. 69-kailis Violončele und Klavier-. Pjesė violončelei. Peteliškė. -Dur op. 77-kailis Violončele und Klavier-. Sicilienne g Moll op. 78-kailis Violončele und Klavier-. Serenada h-Moll op. 98-kailis Violončele und Klavier-.